Šią savaitę mūsų darželyje pavasaris atėjo labai tyliai… Ne tik per saulės spindulį lange ar šiltesnį vėją kieme. Jis atėjo per vaikų akis – smalsias, atviras, pilnas nuostabos.
Kiekvieną dieną stabtelėdavome pastebėti mažų dalykų. Saujelė žemės vaikų rankose tapo lobiu. Mažas žalias lapelis – tikru stebuklu. Jie lietė, uostė, tyrinėjo, klausinėjo. Ir kiekviename „žiūrėk!“ ar „o kodėl?“ buvo tiek daug tikro noro suprasti pasaulį.
Kūrybinėse veiklose netrūko nei spalvų, nei širdies šilumos. Vaikai kantriai kirpo, klijavo, piešė saules, gėles, paukštelius. Kartais dažai išsiliedavo už lapo ribų, kartais klijai prilipdavo prie pirštukų – bet kartu su tuo skambėjo juokas ir pasididžiavimo kupini žodžiai: „čia mano“. Ir tai buvo svarbiausia.
Šią savaitę buvo daug tikrumo. Daug paprastų, bet labai prasmingų akimirkų. Daug purvinų delniukų ir spindinčių akių.
Ir kartais atrodo, kad pavasaris pirmiausia pražysta ne gamtoje. Jis pražysta vaikų širdyse.
