Ryte pabudę visi vaikučiai, visos mokytojos ir visi tėveliai jautė malonius drugelius pilveliuose. Lyg neramu, lyg kažko bijom, bet ir šypsena nuo veido nedingsta. Vieni mąstė, ar tikrai viską suruošė savo mažyliams, kiti mąstė ar tikrai nieko nepamiršo pasakyt, padaryt. O už vis daugiausiai nerimavo tie, kurie mąstė „NA, NEJAU JAU ŠIANDIEN???, nejau pagaliau atėjo ta diena, kai mes JĮ pamatysim? Kai jis mums LABAS pasakys???“.
Ir visiems ši diena buvo svarbi. Visi stengėsi, įdėjo savo širdeles, norus ir meilę. Susikaupė ir dovanojo vieni kitiems savo laiką, savo išmoktas eiles, savo dainas ir svarbiausia – šypsenas, draugišką palaikymą ir bendrą norą, kad viskas pavyktų!
Lydimi gerų ketinimų ir ore tvyrančio džiaugsmo visos grupės rinkosi salėje ir sukūrė stebuklus: niekas nieko nepamiršo, visi prisiminė dainuoti garsiai, o šypsotis net nereikėjoska\tinti – spindėjo vaikų akys. Vaikai žinojo, jų darbelį įvertins pats Kalėdų Senelis!
Pažaidę salėje vaikai rinkosi lauke. Nors visur skambėjo juokas, nors nosį kando šaltukas- jaudulį ore galėjai kabinti mediniais šaukštais. Žvilgt kairėn – dar nėra, žvilgt dešinėn – irgi nesimato. Na kur, kur gi JIS, taip ilgai lauktas, apdainuotas ir eilėraščiuose gražiais žodžiais apibertas?
Suskambo varpeliai ir.. PASIDARĖ KARŠTA! Atėjo! Nusileido tuo pačiu taku, kuriuo visi kasdien ateina! Ir prasidėjo nuostabi kelionė per jausmus – ir pasaka nuostabi šildė visus, ir šoko visi visi, kas kieme buvo. Sklinda kalbos, kad ir voverytė, kuri šalimais gyvena, tyliai per kampą džiaugėsi ir šoko!
Kalėdų senelis, kaip visada ne tuščiom, o su gausiom dovanom!
Pašokę, padainavę, dovanų gavę visi atsisveikinom su Kalėdų Seneliu. Šis, savo ruožtu, pažadėjo dar aplankyti visus namuose, o gal pas senelius, o gal dar kur nors. Ir pažadėjo apsilankyti dar po metų.
Kažin, ar ir kitąmet rytas prasidės taip pat jaudinančiai? ..
Visa darželio bendruomenė sveikina visus ir vieni kitus sulaukus šiltų Kalėdų ir linki niekada neblėstančio jaudulio laukti, ruoštis ir tikėti stebuklu!
